Išcentrinio ventiliatoriaus veikimo principas yra panašus į išcentrinio ventiliatoriaus, išskyrus tai, kad oro suspaudimo procesas paprastai atliekamas veikiant išcentrinei jėgai per kelis darbinius sparnuotes (arba kelis etapus). Pūstuvas turi greitį sukantį rotorių. Rotoriaus mentės varo orą judėti dideliu greičiu. Išcentrinė jėga priverčia orą tekėti konversos formos apvalkale išilgai konvekto į ventiliatoriaus išėjimą. Didelio greičio oro srautas turi tam tikrą vėjo slėgį. Grynas oras patenka į kabineto centrą.
Vienpakopio greitaeigio išcentrinio ventiliatoriaus veikimo principas yra toks: pagrindinis judintojas varo sparnuotę sukti dideliu greičiu per veleną, o oro srautas patenka į greitį sukantį sparnuotę iš įėjimo ašies ir tampa radialiniu srautu, kuris yra pagreitintas, o tada patenka į difuzoriaus ertmę, keisdamas srauto kryptį ir lėtėdamas. Šis lėtėjimo efektas paverčia dideliu greičiu besisukančio oro srauto kinetinę energiją į slėgio energiją (potencialią energiją), todėl ventiliatoriaus išleidimo anga palaiko stabilų slėgį.
Teoriškai kalbant, išcentrinio orapūtės slėgio ir srauto charakteristikos kreivė yra tiesi linija, tačiau dėl tokių nuostolių kaip trinties varža ventiliatoriaus viduje, faktinė slėgio ir srauto charakteristikos kreivė švelniai mažėja didėjant srauto greičiui ir atitinkamai išcentrinio ventiliatoriaus galia - srauto kreivė didėja, didėjant srauto greičiui. Kai ventiliatorius veikia pastoviu greičiu, ventiliatoriaus veikimo taškas juda palei slėgio ir srauto charakteristikos kreivę. Ventiliatoriaus veikimo taškas veikimo metu priklauso ne tik nuo jo paties veikimo, bet ir nuo sistemos savybių. Padidėjus vamzdynų tinklo pasipriešinimui, vamzdyno našumo kreivė taps statesnė. Pagrindinis ventiliatoriaus reguliavimo principas yra gauti reikiamas darbo sąlygas, keičiant paties ventiliatoriaus veikimo kreivę arba būdingą išorinio vamzdžio tinklo kreivę.